Ne paslaptis, jog dažną mūsų džiugina kryptinga miestų plėtra ir nauji urbanistiniai sprendimai. Tačiau užsižiūrėjus į statybų aikšteles lengva pamiršti, kad, nors ir kokios modernios būtų gatvės, jose bręstančioms kartoms svarbiausia turėti saugią erdvę mokytis ir augti.
Būtent rūpinantis vaikų ir jaunuolių užimtumu nevyriausybinėje organizacijoje „Vilnius Social Club“ gimė futbolo programa. Pasak organizacijos atstovų, „futbolas nėra tik sportinių rezultatų siekimas“. Šis sportas gali būti puiki ugdomoji priemonė, padedanti vaikams ir jaunuoliams įgyti kompleksinių įgūdžių, tokių kaip emocijų suvokimas ir išreiškimas, bendradarbiavimas, savarankiškumas bei lyderystė.
Pradžia, atvėrusi duris pokyčiams
Programos šaknys veda į 2013 metus, kai jos įkūrėjas Cedricas Raffier, savanoriavęs Indijoje, atvyko į Lietuvą dirbti socialiniu darbuotoju. Čia jis pasigedo visiems prieinamos neformalaus ugdymo erdvės, kurioje nepriklausomai nuo socialinio statuso, sportinių gebėjimų, finansinių galimybių, lyties ar tautybės būtų galima susiburti ir paprasčiausiai žaisti, be jokio spaudimo siekti trofėjų.
Pirmus trejus metus programa gyvavo tik savanorių dėka. Vienas jų – Ernestas Morozas, po metų savanorystės tapęs vienu pirmųjų oficialių darbuotojų, futbolo treneriu. Šiandien jis prisimena: „Laikui bėgant pastebėjome, kad tokios paslaugos poreikis didėja – ėmėme didinti pajėgas, plėsti partnerių, rėmėjų ratą ir dairytis sektinų pavyzdžių užsienyje.“
Skaičiuojanti jau dešimtąjį sezoną, „Vilnius Social Club“ komanda džiaugiasi kiekvieną savaitę sulaukianti daugiau nei 90 futbolo programos dalyvių (7–18 metų amžiaus) ir turinti 20-ies partnerių užnugarį: globos namų, dienos centrų, pabėgėlius remiančių organizacijų bei socialinių darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su šeimomis. Visų jų pagalba yra itin svarbi ieškant vaikų ir jaunuolių, kuriems ši programa būtų aktualiausia.
Nuo ambicingų tikslų iki unikalios metodologijos
Natūraliai kyla klausimas – kuo ši programa skiriasi nuo įprastų futbolo treniruočių?
E. Morozas pabrėžia, kad didžiausias išskirtinumas yra tikslai, slypintys už jų taikomos metodologijos: „Norime, kad vaikai ir jaunuoliai žaisdami galėtų jaustis saugiai – taip atveriame naujų galimybių labiau gilintis į save, suprasti savo jausmus, mokytis kurti tarpusavio santykius ir prisiimti atsakomybę“, – sako jis.
Kiekvienas užsiėmimas turi keturis etapus: laisvalaikį, futbolo pratimus, komandinį žaidimą ir aptarimą. Pirmą užsiėmimo pusvalandį dalyviams paliekama visiška pasirinkimo laisvė – galima šnekučiuotis, smūgiuoti į vartus ar net… žaisti krepšinį!
„Tokia laisvė yra būtina norint puoselėti santykį su grupe ir kiekvienu individualiai“, – pastebi E. Morozas. Po laisvo laiko dalyviai, treneris ir savanoriai bendrame ratelyje pasidalina savo nuotaikomis arba jau įvykusia ir kaip nors juos paveikusia situacija.
Atėjus futbolo pratimų laikui iniciatyvą perima treneris. Jo darbas yra užtikrinti, kad kiekvienas grupėje turėtų aiškias atsakomybes. O trečiame etape priešingai – dalyviai turi patys pasiskirstyti komandomis, susitarti, kokiu formatu žais, ir spręsti iškylančius ginčus, mat treneris ir savanoriai ne teisėjauja, o užima tik lydinčiųjų pozicijas.
Be refleksijų neišsiskirstoma – kodėl?
Kiekvieno užsiėmimo pabaigą pažymi trumpas aptarimas-refleksijos. Kadangi per gana trumpą susitikimo laiką (2 val.) visi išgyvena daug įvairių emocijų, programos treneriams svarbu aptarti tai, kas įvyko, dar nepalikus salės.
„Tiek su džiugiomis, tiek su sudėtingomis situacijomis vaikai ir jaunuoliai susiduria kasdien, bet, deja, ne visada gali saugiai apie jas pasikalbėti“, – tikina futbolo treneris.
Šią užsiėmimų dalį išskiria ir buvęs programos dalyvis Maris – šiuo metu alumnų narys ir įvairių Lietuvos jaunimo čempionatų teisėjas. Pakalbintas, kokius tris svarbiausius įgūdžius jam padėjo įgyti futbolo užsiėmimai, jis išskyrė „efektyvų problemų sprendimą, atidumą detalėms ir empatiją“. Pastariesiems, jo nuomone, didžiausią įtaką turėjo būtent refleksijų praktika.
Galimybę atsigręžti į savo klaidas ir gauti nuoširdžią pagalbą aiškinantis, kaip verčiau elgtis ateityje, Maris prisimena su dėkingumu: „Pamenu, kaip kas kartą ieškodavome priežasčių ir aplinkybių, lėmusių tam tikras situacijas, o vėliau ir sprendimo būdų… Dabar jaučiu, kad galiu ne tik lengviau tvarkytis pats, bet ir padėti kitiems“, – džiaugiasi jis.
Buvęs programos dalyvis kreipiasi į dvejojančius
Praėjus aštuoneriems metams nuo pirmojo Mario užsiėmimo jis ne tik toliau dalyvauja programos veikloje kaip alumnų narys, bet ir sėkmingai bando futbolo teisėjo vaidmenį.
Anksčiau niekada su futbolu nesusidūręs jaunuolis šiandien pripažįsta meilę šiam sportui užgimus būtent čia: „Ryškiai prisimenu kelią į pirmą užsiėmimą – jaudinausi ir bijojau, bet galiausiai viskas patiko (ypač trenerio pozityvumas ir palaikymas), todėl grįžau ir vėl“, – prisimena jis.
Paklaustas, ar nebuvo dvejonių prieš prisijungiant, o galbūt vėlesniais žingsniais, Maris nedvejodamas purto galvą ir priduria: „Kad ir koks būtum, kiekvieną čia priima šiltai, todėl galiu patikinti ir tuos, kurie svarsto pabandyti, ir jų tėvus, kad visi iš čia išeina vienaip ar kitaip patobulėję – lengviau bendrauja, laisviau išsako savo nuomonę, geba megzti santykius su kitais žmonėmis ir vertina juos kaip lygius.“
Dėkingumas palaikantiesiems ir paramos svarba
Šiemet, kaip ir pastaruosius dvejus metus, „Vilnius Social Club“ kuruojamos futbolo programos gyvavimą palaikė Sporto rėmimo fondas. Parama taip pat gaunama ir iš Vilniaus miesto savivaldybės bei kelių privačių rėmėjų, tačiau ruošdamasi naujam sezonui organizacija intensyviai ieško ir papildomų finansavimo galimybių.
„Didesnis palaikymas ir finansinis stabilumas leistų esamoms grupėms pasiūlyti daugiau papildomų veiklų, tokių kaip stovyklos, renginiai, turnyrai, kurie dabar gali būti rengiami tik kelis kartus per sezoną“, – sako E. Morozas. Jis priduria: „Turėdami tvirtesnį pagrindą, galėtume tikslingiau atsiliepti į augančius visuomenės poreikius, sukurdami daugiau grupių visame Vilniaus mieste.“
Kalbintas treneris, organizacijos įkūrėjas bei kiti programos vykdytojai taip pat neslepia dėkingumo ir visiems savanoriams, be kurių šie metai nebūtų buvę tokie sėkmingi. Kaip pačioje veiklos pradžioje, taip ir dabar savanorių pagalba yra itin vertinama bei laukiama, todėl visi susidomėję savanorystės galimybėmis kviečiami kreiptis el. paštu ernest.moroz@vilniussocialclub.lt.