Mūsų pašnekovas Cedric Raffier – puikiai kalbantis lietuviškai prancūzas. Lietuvoje Cedric gyvena jau šešiolika metų ir kol kas neįsivaizduoja savęs be veiklos organizacijoje, kurią pats įkūrė – „Vilnius Social Club“. Su Cedric kalbamės apie tai, kaip jis atsidūrė Lietuvoje, kaip kilo idėja atgaivinti darbą gatvėje ir apie „Vilnius Social Club“ teikiamas paslaugas.
– Nuo ko viskas prasidėjo, kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Gimiau ir užaugau Puatje mieste, Vakarų Prancūzijoje. Studijavau vadybą, o po studijų pradėjau dirbti šioje srityje. Tuo pat metu dar buvau ir futbolo žaidėjas. Treneris pakvietė mane vesti užsiėmimus vaikams. Tai buvo mano savanoriška veikla. Tuo metu buvau dvidešimties. Gerus penkis metus taip ir dirbau: darbo dienomis – vadyboje, o savaitgaliais treniravau vaikus.
Supratau, kad man labiau patinka savaitgaliai, kai aš dirbu su vaikais, negu pirmadieniai, kada reikia važiuoti į tradicinį darbą. Tapo aišku, kad kažką savo gyvenime turiu keisti. Viena mano pažįstama savanoriavo užsienyje ir aš pradėjau ieškotis kažko panašaus.
Norėjau savanoriauti, išbandyti save kokioje nors užsienio šalyje, dirbant su vaikais. Susisiekiau su organizacija, kuri siunčia savanorius į kitas pasaulio šalis, jie man rado darbą Vilniuje, „Carito“ dienos centre „Vilties angelas“.
– Kaip jautėtės, kokie pirmieji žingsniai buvo Lietuvoje, juk net kalbos nemokėjote?
– Mano sutarties laikas buvo vieneri metai. Per tuos metus supratau, kad man tikrai įdomu tiek buvimas su vaikais, socialinis darbas, žmogaus teisės, kova už jas. Neabejojau, kad čia ir noriu būti. Po metų, pasibaigus sutarčiai, gavau pasiūlymą dirbti Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre.
Turėjau kitą galimybę – grįžti į Prancūziją ir studijuoti socialinį darbą, bet pasirinkau kitą mokymosi būdą – per praktiką. Be to, aš ne studijuoti, o dirbti labiau norėjau. Penkis metus dirbau Pal. J. Matulaičio centre. Ir čia tikrai įgavau labai įvairios patirties. Dirbau viską: buvau ir vairuotojas, ir vedžiau sporto užsiėmimus turintiems proto negalią, dirbau su jaunuoliais, su vaikais dienos centre.
Pajutau, kad ateina tam tikra profesinė branda, kad jau galiu prisiimti daugiau atsakomybės. Ėmiau ieškoti, kur dar galėčiau savanoriauti.
Radau savanorystės projektą Indijoje, vaikų globos namuose dirbti futbolo treneriu. Indijoje – visai kita kultūra, reikėjo labai stipriai išeiti iš savo komforto zonos. Tačiau ten galėjau praktikuoti dvi sritis, kurias pamėgau – futbolą ir socialinį darbą. Būtent ten pajutau, kokia stipri socialinio darbo priemonė, dirbant su vaikais, yra futbolas.
– Kaip iš Indijos vėl atsidūrėte Lietuvoje? Ir kaip gimė „Vilnius Social Club“ idėja?
Baigėsi mano kontraktas Indijoje, grįžau į Prancūziją. Čia būnant mane vėl pasikvietė Pal. J Matulaičio centras dirbti su paaugliais, ir aš vėl sutikau. Tai buvo 2012 metai. Beveik iš karto 2013-aisiais sugalvojau sukurti savo veiklą. Man norėjosi pritaikyti sportą, nes jau buvau pajutęs, kokia tai paveiki priemonė. Įkūriau nevyriausybinę organizaciją „Vilnius Social Club“. Kaip tik birželio 13 d. šventėme mūsų organizacijos veiklos dešimtmetį.
Kurti klubą man labai padėjo kolegos iš Pal. J.Matulaičio centro, pavyzdžiui, padėjo paruošti įstatus. Tada tiek daug pagalbos sulaukiau iš aplinkinių žmonių: finansiškai padėjo, patalpas padėjo rasti. Aišku, pirmi du-trys „Vilnius Social Club“ veikimo metai buvo ieškojimų metas. Vedėme užsiėmimus vaikams iš globos namų. Turėjau suprasti, kaip veikia mano pajaustas metodas. Per tuos pirmus metus sukūrėme darbo metodą su labai aiškia struktūra ir iki šiol mes pagal jį dirbame.
– „Vilnius Social Club“ turi savo vietą, adresą, kuriuo teikiate paslaugas. O kaip atsirado darbas gatvėje?
– Paraleliai su futbolo programa, prieš septynerius metus sukūrėme naują programą – Naujininkuose pradėjome „Darbą gatvėje“. Po to gimė dar viena programa „Paauglių klubas“. Pastaroji programa – tai vaikų dienos centras, skirtas paaugliams nuo vienuolikos iki keturiolikos metų amžiaus. Tokių paslaugų labai trūksta Vilniaus mieste, ne tik Naujininkuose. O nuo pernai metų rudens pradėjome ketvirtą programą – „Mobilus darbas“. Ją vykdome Vilniuje, Naujininkuose ir prie Balto tilto.
– Papasakokite plačiau apie programas. Ar visose jose naudojate futbolą, kaip ugdymo priemonę?
– „Futbolo programoje“ dalyvauja maždaug devyniasdešimt vaikų nuo aštuonių iki aštuoniolikos metų amžiaus. Taip pat turime alumni grupę – tai jaunuoliai, kurie užaugę pas mus, vis dar ateina ir žaidžia futbolą. Iki šiol ši programa buvo nemokama, o šiemet renkame simbolinį penkių eurų per mėnesį mokestį. Jis leidžia į vaikų gyvenimą labiau įtraukti tėvus.
„Vilnius Social Club“ turi įvairių partnerių – nuo dienos centrų iki globos namų. Būtent jie padeda pasiekti socialiai pažeidžiamų vaikų grupę. Šie vaikai yra mūsų tikslinė auditorija.
Užsiėmimai vaikams vyksta kartą per savaitę, nenorime, kad būtų intensyvu. Vieno užsiėmimo trukmė – dvi valandos. Jos praleidžiamos pagal tam tikrą struktūrą: keturios dalys, kurių kiekviena trunka po trisdešimt minučių. Pirma dalis – laisvalaikis, vaikai atsipalaiduoja, susikoncentruoja į mūsų erdvę, ši dalis baigiasi aptarimu rate. Antra dalis – panaši į standartinę futbolo treniruotę, vaikai daro pratimus. Sporto rezultato nesiekiame, labiau tai yra susipažinimas su kūnu, kūno koordinacija. Trečia dalis – futbolo užsiėmimas. Ketvirtoje dalyje sėdame į ratą ir aptariame, kaip sekėsi žaisti kartu, kokie iššūkiai kilo.
Futbolas yra labai gera priemonė, kuri leidžia paliesti labai įvairias temas. Pavyzdžiui, kaip suvaldyti pyktį, iš kur jis atsirado: ar užsiėmimo metu, ar piktas jau atėjau. Gal kažkas atsitiko mokykloje, ar namuose. Mokomės suprasti, įvardyti emocijas. Kalbame apie santykius, apie integravimąsi į komandą. Kita tema – solidarumas, kalbame, kodėl svarbu neišeiti, nepalikti komandos draugų.
Pas mus lankosi vaikai ne tik iš lietuviškų šeimų, bet ir kitataučiai, pavyzdžiui, iš romų bendruomenės, migrantų vaikai. Kalbamės apie religijas, papročius, kitoniškumą. Vaikai neturi kur kalbėti apie savo emocijas, jausmus: mokykloje nėra kada, šeimoje – taip pat, tad jie gali čia, pas mus, reflektuoti, kaip jie jaučiasi. Mūsų programa taip ir sukurta, kad čia yra erdvė, kur galima per žaidimą, o po to – refleksijas pažinti savo jausmus.
Teikdami paslaugas apjungiame neformalų ugdymą, sportą, socialinį darbą. Jaučiu, kad Lietuvoje visuomenei dar sunku suprasti, ką mes darome [šypsosi].
– Papasakokite apie darbą gatvėje, kaip jis vyksta? Turbūt ši praktika nauja Lietuvai?
– Lietuvoje panašaus darbo užuomazgų buvo prieš trisdešimt metų, bet jos nunyko. Prieš septynis metus pradėjo veikti mūsų programa. Jos principas – socialinis darbuotojas nelaukia, kad pas jį ateitų problemų turintis žmogus. Priešingai, socialinis darbuotojas yra aktyvus ir pats eina „į žmones“, lankosi vietose, kur renkasi jaunimas, stebi juos, vertina aplinką, prieina, užmezga pokalbį – tai ilgalaikis procesas.
Tikslas – užmegzti santykius, kartu užsiimti veiklomis, būti naudingiems jaunuoliams.
Pagalba gali būti labai įvairi. Ji priklauso nuo jaunuolių poreikio ir noro. Jei jaunuolis išreiškia norą keisti gyvenimo būdą, tik tada mes galime jam padėti. Dirbame ir individualiai, ir su grupėmis. Organizuojame veiklas, pavyzdžiui, žygius, stovyklas arba jaunuoliai ateina pas mus į centrą ir mes kartu gaminame valgyti. Kalbamės visomis temomis, kurios aktualios paaugliams: alkoholis, narkotikai, lytiniai santykiai. Kartais tiesiog sprendžiame jų tarpusavio konfliktus. Individuali pagalba taip pat labai įvairi. Ji gali būti ir trumpalaikė, ir ilgalaikė: gal turi problemų šeimoje, gal ieško darbo ar neturi kur gyventi. Mes padedame, tai vadiname palydėjimu. Taigi, toks darbas prasideda gatvėje, o kur jis nuves, niekada iš anksto nežinosi.
– Ar paaugliai, su kuriais bendraujate gatvėje, gali ateiti į Jūsų centrą?
Kiekvieną antradienį pas mus vyksta „maisto vakaras“. Tai atvirų durų principo renginys – bet kas gali ateiti, gaminti, kartu pabūti. Tai galimybė jaunuoliams šiltai pabūti, pavalgyti, išspręsti problemas. Taip pat siūlome „minkštą darbą“. Kai jaunuoliai su oficialia darbo sutartimi gali pas mus padirbėti (tvarkyti patalpas, dalinti maisto paketus) ir už tai gauti nedidelį atlygį. Tai taip pat labai veiksminga priemonė, kai jaunuoliai ateina, būna pas mus, o mes galime kalbėtis, padėti spręsti kitas problemas. Labai įvairių gali būti jaunuolių įtraukimo formų.
– O kuo ypatinga ankstyvoji paauglystė, kodėl reikia paslaugos „Paauglių klubas“?
– Tai mūsų trečioji programa, ją vykdome jau ketvirtus metus. Tai – tarsi vaikų dienos centras, tik skirtas paaugliams. Paaugliai po pamokų tris kartus per savaitę ateina į mūsų centrą. Dirbame panašiu principu, kaip „Futbolo programoje“, tik be sporto: būna laisvas laikas, ratas, veikla (tarkime, maisto gaminimas kartu ar kitas užsiėmimas), o po jos refleksija.
Mes su jaunuoliais bandome pajausti įvairias ribas, kartais leidžiame net pažeisti jas, kad suprastų, ką tai reiškia. Refleksijose mes kalbame, kas įvyko ir kaip jaučiamės. Ribų pavyzdžiu gali būti vėlavimas, kūno lietimas, apkabinimas. Mums labai svarbi yra grupės dinamika. Šiemet turime šešis jaunuolius, su kuriais turime atsisveikinti dėl amžiaus.
Labai sudėtingas tas atsisveikinimo procesas, daug pykčio ir liūdesio. Mes žiūrime į tai, kaip į patirtį. Jeigu išmoks pas mus atsisveikinti su grupe, tai bus naudinga jaunuolių ateičiai. Dirbame šioje programoje taip pat individualiai – su pačiais jaunuoliais, su šeima. Jaučiu, kad ši programa be galo reikalinga.
– Ketvirtoji programa Jūsų išleistame lankstinuke nurodyta – „Mobilus darbas“. Ar tai taip pat darbas gatvėje?
– Taip, tai darbas gatvėje. Dirbame skirtingose Vilniaus vietose. Kadangi programa nauja, dar daug mokomės, eksperimentuojame. Prieš du mėnesius pradėjome dirbti prie Baltojo tilto. Principas – konkrečią dieną, konkrečiu laiku būti atviroje viešoje erdvėje. Atsinešame savo žaidimus, siūlome jaunimui su mumis pažaisti ir taip mezgame santykius, žiūrime, kas toliau. Šiuo metu dar esame tokioje fazėje, kai žaidžiame. Kai susiformuos santykis su grupe, atsiras individualūs ryšiai, tada žiūrėsime, kur link eiti toliau, kaip galime padėti vaikams. Turime patirties Naujininkuose, čia mums labai tiko futbolas, nes yra stadionas, kuriame galime žaisti. Kitos vietos mums yra naujos, turime ieškoti kitų priemonių, tad mums patiems viskas nauja, patys dar mokomės.
– Kaip į jūsų darbą žiūri bendruomenė?
Darbas su bendruomene – svarbi mūsų darbo dalis. Kuriame savo tinklą, jame yra aktyvūs žmonės ir organizacijos. Jie padeda mums spręsti jaunuolių problemas. Kuo stipresnė bendruomenė, tuo efektyvesnę socialinę pagalbą galime suteikti. Pavyzdžiui, susipažinome su vienos įmonės atstovais, o mūsų vienas jaunuolis ieškojo darbo ir jis sėkmingai įsidarbino pardavėju. Po kiek laiko jis į tą darbą įtraukė savo draugus. Užsimezgė toks savaiminis pagalbos procesas.
– Ar siūlote savo taikomus metodus įsidiegti kitoms organizacijoms?
– Labai gaila, kad Lietuvoje „neišgirstas“ sporto taikymas neformaliajame ugdyme. Per dešimt darbo metų mes jau daug išmokome, turime metodą, rezultatus, žinome, kad tai veikia. Siūlome naują požiūrį į neformalų ugdymą. Deja, Lietuvoje sportas – kaip verslas, veikia brangūs užsiėmimai, orientuoti į rezultatus. Nėra vaikams galimybės per sportą atsipalaiduoti. Man labai gaila, nes aš matau, kad Lietuvoje to trūksta. Visi skundžiasi, kaip blogai su futbolu Lietuvoje, bet nemato, kad futbolas yra neprieinamas, per brangus. Koją vis dar kiša tas kapitalistinis požiūris „iš visko daryti biznį“.
– O kaip yra Prancūzijoje? Ar ten požiūris kitoks?
– Prancūzijoje sportas, tarsi, kitas pasaulis. Kiekvienas kaimas turi savo sporto klubą. Jis yra visiems prieinamas ir nebrangus. Kiek Lietuvoje kainuoja vieną mėnesį lankyti, tai Prancūzijoje – metus. Sporto klubas čia veikia kaip bendruomenė, kaip savanoriška veikla, vaikus gali mokyti ir treneriais būti patys tėvai. Tiesiog visai bendruomenei smagu susitikti savaitgaliais ir kažką nuveikti kartu. Talentingiems sportui vaikams yra atskira akademija, ten labai aukštas lygis. Kiekviena profesionali futbolo komanda turi savo akademiją, ją lanko labai nedaug vaikų.
Aš pats užaugau lankydamas tokį paprastą futbolo klubą ir jaučiu, kad tai buvo svarbu mano gyvenimo patirčiai. Klubas buvo nebrangus, jį lankė mano kiemo draugai. Ir aš matau, kad Lietuvai tokio bendruomeniškumo, kokį patyriau aš per sporto klubą – labai trūksta.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate „Vilnius Social Club“?
– Didžiausias – darbuotojų trūkumas. Ieškome būdų, kad žmonės neperdegtų darbe, kad jų kaita nebūtų didelė, kad darbe jaustųsi laimingi. Bet vis tiek ta kaita yra ir, kai išeina žmogus, be galo sunku rasti jam pamainą. Labai trūksta gerų specialistų. Čia gal mums kliudo ir pats požiūris į socialinį darbą. Kai iškabinu skelbimą, kad reikia socialinio darbuotojo darbui gatvėje, tai žmones išgąsdinu [juokiasi]. O juk tai –
tobulas darbas tiems, kurie mėgsta kūrybą, nagrinėti žmonių santykius. Darbas gatvėje yra pagarbus santykis kitam asmeniui, kad ir koks jis bebūtų, galima padėti jaunuoliui, jį palydėti. Aš tikiu, kad yra žmonių, kuriems taip dirbti, kai nespaudžia instituciniai rėmai, yra malonu ir prasminga.
– Kiek turite darbuotojų? Ar žmonės gali savanoriauti pas jus?
– Darbuotojų dabar turime dvylika, savanorių – dešimt. Turime įvairių tautybių savanorių, kurie mums padeda. Tai ir studentai, ir žmonės, turintys daugiau patirties dirbant su vaikais. Savanoriams darbas čia – labai gili patirtis, terapinis refleksijų poveikis tenka ne tik vaikams, bet ir savanoriams. Su darbuotojais ir savanoriais kartą per savaitę turime komandos refleksijas – kalbame apie darbą, kaip mums sekasi, apie santykius tarp vaikų, taip pat santykius vaikų su darbuotojais, kaip mes patys jaučiamės. Darbuotojams daug reikia su savimi dirbti. Bet tai ir yra ta vertinga patirtis, kuri praturtina ir veiklą padaro prasminga.
– Kaip spėjote išmokti lietuvių kalbą, nes puikiai kalbate?
– Na, buvau tikrai labai blogas studentas [juokiasi]. Pirmus metus dar lankiau kursus, bet kai prasidėjo gramatika – dingau. Kalbos išmokė „gyvenimo kursai“ – per patirtį, bendraujant su žmonėmis, dirbant. Ir dabar dar galiu sakyt, kad nemoku gramatikos. Kai reikia bendrautis su naujais žmonėmis, rašyti laiškus, prašau kolegų, kad pataisytų klaidas arba pasinaudoju skaitmenine programa.
Aišku, mano darbe kalba labai svarbi. Pirmus metus „Carito“ dienos centre, nemokėdamas gerai kalbos, tiesiog išmokau išklausyti žmones. Net jei nesupranti kalbos, galima labai daug pajausti iš kūno kalbos, suvokti kontekstą iš ore sklandančios atmosferos. Buvo gera proga pamatyti kitus dalykus. Pamenu, grįždavau namo, į Prancūziją, ir stebėdavau kalbančius draugus, ir iš jų kūno kalbos matydavau žymiai daugiau, nei jie pasakydavo žodžiais.
– Ar esate laimingas?
– [Šypsosi] Turbūt esu žmogus, kuriam būna laimingų dienų, o būna ir pykčio, ir nevilties akimirkų. Prieš kelias dienas moteris, išgirdusi apie mus iš kaimynų, atvedė į mūsų klubą savo vaiką. Ir man tada būna toks džiaugsmas, pripažinimas to, ką mes darome. Kartu tai atperka visas įdėtas pastangas ir įkvepia veikti toliau. Arba kitas pavyzdys – pas mus užaugęs jaunuolis suorganizavo vietos futbolo turnyrą. Taip smagu pamatyti tą užaugusį vaiką, besiimantį atsakomybės, veiklos.
Džiaugiuosi, kad gyvenu ir darau tai, ką tikrai noriu daryti. Stengiuosi to nepamiršti. Man pasisekė, kad galiu daryti tai, ką noriu.
– Kokios temos Jums dar įdomios? Ar savo ateitį siejate su Lietuva?
– Man labai svarbi yra klimato krizės tema. Tas perdėtas vartojimas, nešantis socialinę atskirtį, pyktį. Labai svarbus bendruomenių būrimas, jų atsparumo stiprinimas. Matau čia labai daug darbo. Kartais man vis dar norisi pakeisti pasaulį, bet nežinau, ar tai pavyks [šypsosi].
Prieš šešiolika metų nelabai tikėjau, kad darysiu tai, ką dabar darau ir kalbėsiu lietuviškai. Kas bus dar po šešiolikos metų – nežinau. Bet tikiu, kad gyvensiu pagal savo vertybes.
Kalbėjosi Rūta Trainytė. (Leidinys Socialinis darbas. Šiandien. Rytoj. 2023 . Nr. 2)